Autorius: admin

Bažnyčios Turtų Valdymo Taryba 1921 m. lapkričio 12 d. apsvarstė klausimą šv. Gertrūdos bažnyčios atidavimo kunigams marijonams administruoti. Buvo atsižvelgta į tai, kad marijonų numatomas veikimas yra vyskupijai reikalingas, o taip pat ir į tai, kad bažnyčios nebuvo įmanoma grąžinti nei Rokitų Kongregacijai, kuriai bažnyčia priklausė 1750-1825 metais, nei Gailestingųjų Seserų Kongregacijai, kuriai bažnyčia priklausė 1825-1874 m., nes XX a. pradžioje šių vienuolijų Lietuvoje nebuvo. Todėl Taryba nusprendė patenkinti marijonų Kongregacijos prašymą ir leido prašyti Žemaičių vyskupą kreiptis į Apaštalų Sostą dėl šv. Gertrūdos bažnyčios ir beneficijos perdavimo marijonams su sąlyga, kad, jei kada nors marijonų Kongregacija būtų vyskupijoje panaikinta, tuomet šv. Gertrūdos bažnyčia su jos turtu vėl grįžtų Žemaičių Vyskupo žinion. 1922 m. vasario 8 d. vyskupas Pranciškus Karevičius raštu Nr. 491 pranešė Generalvikarui, kad Apaštalų Sostas jo prašymą patenkino, t.y. sutiko, kad šv. Gertrūdos bažnyčia būtų beneficium saeculare convertere in religiosum. Prie Vyskupo rašto buvo pridėta Exemplar transecriptum Rescripti S. Congregationis Concilii dati die 3 ianuarii 1922 anni, registri numerus 5830/21. Šį raštą 1922 m. vasario 11 d. apsvarstė Bažnyčios Turtų Valdymo Taryba. Buvo nutarta įgalioti Benediktinių Vienuolyno kapelioną kanauninką Juozapą Stakauską perduoti šv. Gertrūdos bažnyčią su visu jos turtu marijonų kongregacijai. Bažnyčios Turtų Valdymo Tarybos įsakymas Nr. 890 buvo pasirašytas 1922 m. vasario 23 d. Kaune. Įsakymas buvo įteiktas šv. Gertrūdos bažnyčios rektoriui kun. prof. P. Bučiui.

Jurgis Matulaitis – kol kas vienintelis palaimintuoju paskelbtas XX amžiaus pradžios lietuvis. Gilią ir įvairiapusišką palaimintojo Jurgio asmenybę itin vykusiai apibūdino jį 1987 m. birželio 28 d. beatifikavęs popiežius Jonas Paulius II, pavadindamas šį ištikimą Dievo tarną „žmogumi pagal Dievo širdį“.

Jurgis Matulaitis gimė 1871 metų balandžio 13 d. netoli Marijampolės esančiame Lūginės kaime, ūkininkų šeimoje. Nūdien palaimintojo gimtinėje pastatyta koplyčia, joje švenčių progomis gausiai renkasi tikintieji. J. Matulaitis nuo mažumės buvo gabus mokslams, darbštus, bet sykiu itin kuklus.

Jurgio Matulaičio veikla buvo labai plati, sykiu telkianti ir atnaujinanti Bažnyčią Lietuvoje. J. Matulaitis anksti įsitraukė į krikščioniškąją socialinę veiklą, skleidė Bažnyčios socialinį mokymą, padėdavo vargšams, nepaisydamas tautybės ir religijos skirtumų. Jurgis Matulaitis – tuo metu merdėjusios marijonų vienuolijos atnaujintojas, dviejų moterų vienuolijų – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų ir Jėzaus Eucharistijoje tarnaičių seserų – steigėjas.

1918 m. gruodžio 1 d. J. Matulaitis įšventinamas vyskupu ir paskiriamas vadovauti Vilniaus vyskupijai. Šią tarnystę atliko itin pasiaukojamai, su išmintinga ir kantria ganytojo meile gydė istorines lietuvių ir lenkų santykių žaizdas. J. Matulaičio ganytojo tarnystės vaisiai tebematomi iki šiol. Jis taip pat savo žiniomis ir darbu daug prisidėjo prie Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių pagerinimo, Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo ir konkordato parengimo. Mirė Kaune 1927 m. sausio 27 dieną, čia ir palaidotas. 1934 m. spalio 24 d. jo kūnas perkeltas į Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios Švč. Jėzaus Širdies (dabar Palaimintojo Jurgio Matulaičio) koplyčią.

Iš palaimintojo rašytinio palikimo išskirtinas jo dvasinis dienoraštis „Užrašai“, liudijantis J. Matulaičio kontempliatyvumą, dvasios gyvenimo intensyvumą ir gilumą. Palaimintojo „Užrašai“ daugeliui nūdienos skaitytojų pasitarnauja kaip ugdantys maldos gyvenimui, taip pat kaip telkiantys bendruomenę.

Iš „Užrašų“:

„Dievas ir Jo garbė tebūna viduriu mano gyvenimo, ašimi, apie kurią suktųsi visos mano mintys, jausmai, norai ir darbai.“
1910 10 14

„…visur Kristų įnešti, viską Kristuje atnaujinti, viską dėl Kristaus apimti, viską prie Kristaus patraukti.“
1910 10 15

„Duok man, Viešpatie, […] nuolat Tavo mieliausią Sūnų, o mūsų Išganytoją Jėzų Kristų, […] širdy jausti, su Juo tenai savo širdies ir dvasios viduje, kaip kokioje koplytėlėj, būti ir gyventi, ir džiaugtis, ir dirbti, ir kentėti.“
1911 01 23

„Myliu Tave, Jėzau, ir mylėti trokštu, suteik man tą malonę, kad kaskart labiau Tave mylėčiau.“
1911 01 13

„Ką gi aš, vargšas, Tau, Dieve, atiduosiu už tai, ką esi man padaręs ir davęs. Imsiu Tavo Sūnaus kryžių, kurį teikeis maloningai ant manęs uždėti, ir nešiu jį.“
1911 08 17

„Daug, Viešpatie, leidai kryželių ir daug per tą laiką suteikei ypatingų malonių. Tūkstančius kartų būk už tai pagarbintas!“
1914 02 23

„Duok, kad sudegčiau kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios.“
1913 04 05

„Uždek tik, Viešpatie, mūsų širdis Tavo meilės ugnimi! Duok tik mums Tavo Šventąją Dvasią, kad mes tikrai visko išsižadėję Tavo garbei ir Tavo Bažnyčiai visiškai, pilnai atsiduotume.“
1910 10 25

„Čia mane plak, čia mane bausk, tik nestumk nuo savęs, tik atleisk man mano jaunų dienų kvailybes ir mano pereito gyvenimo kaltybes.“
1914 02 23

„Duok, Viešpatie, mums apaštališkos dvasios, visas sielas apimančio tikro uolumo.“
1911 01 25

„Mūsų pavyzdys tebūna Jėzus Kristus, ne tik ramiai dirbantis Nazareto namely, ne tik Kristus save varginantis, badaujanti per 40 dienų dykvietėj, ne tik Kristus, praleidžiantis naktį besimelsdamas, bet ir Kristus dirbantis, verkiantis, kenčiantis, Kristus tarp minių, Kristus, aplankantis sodžius ir miestus, aplankantis nusidėjėlius, prasčiokėlius, lygiai kaip ir mokytus, teisingus ir turtuolius, Kristus, mokantis ir atremiantis fariziejų priekaištus, Kristus, ieškantis paklydusios avelės, Kristus kenčiantis, persekiojamas, kuriam prisieina slapstytis, kad išvengus priešų neapykantos.“
1911 03 07